Būna momentai gyvenime, kai jaučiuosi, kad tikrai turiu ką pasakyti. Turiu unikalių minčių, kurios kilo būtent tik iš manęs. O būna momentai, kai jaučiuosi eilinis, pilkas pilietis, kuris tik iškalęs monotoniškus gyvenimo veiksmus ir jo protas paliktas kažkur anapus.
Kad ir mano darbas, reik pripažint, be kūrybiškumo ir unikalių idėjų ten - tu esi niekas. Vienintelis būdas greit iškilt ir pasiekt ko nori, būtent tik per kūrybingumą. Kad ir šis blogas, kas nutiko, kad čia neberašau. Ogi tas, kad savo mintis ir laiką skiriu visai kitiems žmonėms. Bet kokie santykiai, tuo labiau kuo klaikiškesni ir iškrypę, tuo jie yra įdomesnį. Bet kad ir kaip įsijauti į šią pramogą, negali pamiršt viso likusio pasaulio. Negali paskęsti savo bėdose. Aš dažnai vaikausi populiarumo, o paskutiniu metu vaikausi tik euforijos jausmo. Taip jį sunku atrasti. Ir vis dėl to, galiausiai pripažįstu, kad man tiesiog tereikia, kad kažkas mane įkrautų naujų idėjų. Besaikis keliavimas, rizikavimas savo sveikata, gerove. Klaikūs santykiai, visai ne pagal visuomenės standartus, medicininiai tyrimai, kuriuos išdrįstu pasidaryti tik keletas ir vis dėl to, galiausiai mūzos vistiek nulis. Greičiausiai, tiesa yra ta, kad su mūza irgi reikia dirbti. Stumti ją per prievarta, kol vėl ji iškyla į paviršių.
Bet klausimas išlieka tik vienas, ar reikia naikint tuos, kurie okupuoja per daug mano proto, o realios išliekamosios vertės nepalieka?
Taigi, penktadienis. Aš vėl keliauju į užsienį. Šį kartą pas draugą, gyvenantį netoliese Londone. Tikslas vienas, susipažint su aplinka, kur “aria” mano draugai lietuviai. Nežinia, gal kada ir teks prie jų prisijungt, kai jau naujų minčių galvoj visai nebegimdysiu. Šį kartą noriu keliauti vėl gi su tikslu. Labai nedoru. Dievinu tikslus. Ir geriausias tikslo išsikėlimas būtų, vis dėl to pagaliau kažką nuskridus nubesti. Laikas labai ribotas (vienas vakaras), aplinka nežinoma, daug nežinomųjų. Bet bent šis nuotykis jau būtų vertas, rimto ir populiaraus (greičiausiai tik vyrų tarpe) blogo įrašo.
Visai nesenai buvau iškeliavęs, trims dienoms į Barceloną. Visiškai vienas. Pirmą kartą gyvenime. Taip gerai jaučiausi pabėgęs, nuo visiškai visko. Apie tai bus parašyta greičiausiai rytoj.
Patiko (10)
3 komentarai ↓
Kūrybiškumą žudo mokyla, perdėtas vartotojiškumas ir svetimas kūrybiškumas.
Susidariau nuomuonę, kad tavo kūrybiškumas susijęs su pochuizmu. Ir tai puiku. Bet žinok ir tai, kad kartais apsilankymas seniai lankytoje vietoje yra daug geriau nei naujovės ir extremalių nuotykių ieškojimas. Be to taip ir nesupratau tai kas gi žudo tą kūrybiškumą? :))
Supratau tik būdus kaip tu jo ieškai.
Kartais net keista, kaip gali būti įdomu skaityti nepažystamojo žmogaus istorijas, mintis išreikštas blog’e :) Įdomiausias blogas Lietuvoje. Tikrai. Smagus žmogus esate, kodėl mano tarpe nėra tokių žmonių?.. ;)
Palikti komentarą